Skystųjų kristalų ekranas (LCD) – tai ekranas, kuriame naudojama skystųjų kristalų valdymo pralaidumo technologija, siekiant atkurti spalvotą vaizdą. Jis pasižymi mažu dydžiu, lengvumu, energijos taupymu, mažu spinduliuote ir lengvu perkeliamumu, todėl yra plačiai naudojamas televizoriuose, monitoriuose, nešiojamuosiuose kompiuteriuose, planšetiniuose kompiuteriuose, išmaniuosiuose telefonuose ir kitose srityse.Dabar daugelisįmonės tobulėti televizijos srityje.
LCD atsirado septintajame dešimtmetyje. 1972 m. S. Kobayashi Japonijoje pirmasis pagamino defektą – be jo.LCD ekranas, o vėliau „Sharp“ ir „Epson“ Japonijoje ją industrializavo. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Japonija įvaldė STN – LCD ir TFT – LCD gamybos technologijas, ir skystųjų kristalų televizoriai pradėjo sparčiai vystytis. Vėliau į šią pramonę įžengė ir Pietų Korėja, Taivanas ir Kinija. Maždaug 2005 m. jų pavyzdžiu pasekė žemyninė Kinijos dalis. 2021 m. Kinijos LCD ekranų gamybos apimtis viršijo 60 % pasaulinės tiekimo apimties, todėl Kinija tapo pirmąja pasaulyje.
LCD ekranai vaizdus rodo pasinaudodami skystųjų kristalų savybėmis. Juose naudojamas skystųjų kristalų tirpalas tarp dviejų poliarizuotų medžiagų. Kai per skystį praeina elektros srovė, kristalai pertvarkomi, kad būtų gautas vaizdas. Pagal naudojimą ir ekrano turinį LCD ekranus galima suskirstyti į segmentinius, taškinius-matricinius simbolių ir taškinius-matricinius grafikos ekranus. Pagal fizinę struktūrą jie skirstomi į TN, STN, DSTN ir TFT. Iš jų TFT-LCD yra pagrindinis ekrano įrenginys.
Įrašo laikas: 2025 m. rugsėjo 22 d.
